Angelai! Tie mieli maži sparnuoti kūdikiai Renesanso paveiksluose! Tie lyties skysčiai žmonės, puošiantys Kalėdų eglučių viršūnes! Tos žavingos žvaigždės Geri ženklai ! Jie visiškai tiksliai atspindi, kaip angelai pasirodė Biblijoje, tiesa?
Tiesa…?
Nebijoti? Aš LABAI bijau. Kitą dieną naršiau internete ir radau keletą Biblijos požiūriu tikslių angelų vaizdų, kurie yra NE angeliški! Liepsnojantys ratai uždengti akimis! Keturgalvės plunksnos pabaisos! Kas, po dangaus, vyksta!? Iš kur tas dieviškas siaubas? Dabar aš žinau, kodėl Biblijoje angelai sako: „Nebijokite prieš pasirodydami tiems piemenims paskelbti apie Jėzaus gimimą“. Šie bičiuliai kelia siaubą.
Bet iš kur kilo ši mintis apie Bibliškai tikslius angelus? Tam turime atsiversti Ezechielio knygą Biblijoje. Pasakojama, kad šis pranašas Ezechielis vėso prie Kebaro upės, kai BAM – Dievas trenkia jam į veidą, regėdamas dangiškąsias būtybes. Ezechielio knygos autorius aprašo dvi skirtingas dangaus būtybių rūšis. Vieną rūšį jis apibūdina kaip turinčias keturias galvas, nukreiptas į keturias pagrindines kryptis – liūto, erelio, jaučio ir žmogaus galvą. Šios būtybės taip pat turi keturis sparnus, o daugybė jų galvų išauga iš vieno kūno, kuris baigiasi viena koja. Ir kai jie skrenda, jie nesisuka. Kodėl? Jiems nereikia! Jie žiūri į visas puses vienu metu! Keista!
Tuo tarpu Dievo vežimą supa šie degantys rato daiktai, kurie spindi brangakmeniu primenančiu blizgesiu. Ir šiuos ratus dengia keistos akys! Ir po to Ezekielis girdi kalbant Dievo balsą. Šie skraidantys bičiuliai turi būti angelai, tiesa? Skelbiame apie dramatišką Senojo Testamento Dievo įėjimą? Ankstyvųjų krikščionių mokslininkų nuomone, tai taip.
Buvo vienas bičiulis, vardu Pseudo-Dionysius Areopagitas, kuris gyveno 5 ar 6 amžiuje ir buvo šiek tiek apsėdęs angelus. Jis parašė knygą pavadinimu Iš dangiškosios hierarchijos (Dangaus hierarchija), kuri suskirstė angelus į devynis skirtingus tipus arba chorus: angelus, arkangelus, kunigaikštystes, galias, dorybes, viešpatavimus, sostus, cherubus ir galiausiai serafimus. Aš nesigilinsiu į įvairius angelų skirtumus, bet Ezechielio knygoje aprašytos dangiškosios būtybės patenka į cherubų ir sostų kategorijas.
Cherubai yra keturveidės, keturių sparnų būtybės, plūduriuojančios ant vienos kojos. Tai vienas aukščiausio rango angelų chorų, nusileidžiantis tik serafimams, kurie gieda Šventai, Šventai, Šventai aplink Dievo sostą. Sostai (taip pat žinomi kaip Ophanim) yra degantys ratai, uždengti akimis ir yra vienu laipsniu žemesni už cherubus. Ofanimai, kerubai ir serafimai buvo laikomi švenčiausiais ir galingiausiais angelais, todėl buvo mažiausiai panašūs į žmones. Viduramžių religijos tyrinėtojai buvo taip pat apsėsti dangaus gyventojų ir greitai priėmė šią kategoriją kaip dogmą.
Taigi jie yra angelai. Byla uždaryta, tiesa?
Nors sostai ir cherubai buvo priskirti angelų kategorijai šimtmečiais po Biblijos parašymo, vadinti šiuos angelus Biblijos požiūriu tiksliai nėra tikslu. Visoje Biblijoje angelai vadinami malakim, žodžiu, reiškiančiu pasiuntinius. Tai pareigų pavadinimas, o ne būtybės tipas. Tiesą sakant, žodis angelas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio angelos, kuris taip pat reiškia pasiuntinį. Tiek žmonės, tiek dieviškos būtybės Biblijoje vadinamos malakimais. Tačiau dieviškieji pasiuntiniai, turintys šį titulą, apibūdinami labai ypatingai, labai žmogiškai. Dangiškieji malakimai arba angelai Biblijoje vaizduojami kaip vyriški žmonės. Kaip nuobodu, tiesa? Bibliškai tikslus angelas šiuo atveju atrodytų kaip bičiulis – įprastas bičiulis. O dangiškosios būtybės, uždengtos Ezechielio sparnais ir akimis? Jie niekada nėra vadinami malakimais, o tai reiškia, kad Biblijos autoriai jų visai nelaikė angelais, o kitokiu dangaus gyventoju.
Taigi iš kur kilo sumaištis?
Iš Pseudo-Dioniso, kas dar? Jis samprotavo, kad visi dangaus gyventojai yra pasiuntiniai arba malakimai, nes jie visi turi veikti pagal Dievo nurodymus. Angelai aukščiausiame angelų chore (serafimai, cherubai ir sostai) gauna tiesioginius pranešimus iš Dievo. Tada tie angelai perduoda tuos pranešimus dieviškąja grandine viduriniam chorui (galios, dorybės, viešpatavimas), o šie perduoda tuos nurodymus žemiausiam chorui (kunigaikštystei, arkangelams, angelams). Ezechielio cherubai ir sostai yra tik angelai iš pseudo-dionizmo perspektyvos, o ne bibliniai. Apmaudu, nes degantys ratai, uždengti akimis, yra daug kietesni nei įprasti bičiuliai.
(„RomoloTavani“ / „Getty Images“)
